BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šviežios dešrelės troškintos baltame vyne su obuoliais

Šį kart pasižaidimas su guru Vilpišausko patiekalu - http://giedrius-v.livejournal.com/141014.html

Bus reikalingi:

Trys stambūs tvirti obuoliai, išdarinėti ir supjaustyti nedideliais gabaliukais

Didesnis ponas svogūnas

Pusė kilo šviežių  (avienos) dešrelių

Baltas sausas vynas (tinkamas gerti) 

Sauja gerų džiovintų slyvų

Sauja gerų razinų

Pusė didesnio pakelio sviesto

Truputis alyvuogių aliejaus ir stiklinė verdančio vandens.

Prieskoniai: cinamono lazdelė, kuminas, cukrus, kmynai, čili pipirai malti, garstyčių milteliai, džiovintos kadugio uogos, šviežiai grūsti juodi pipirai, po pora šakelių žalių čiobrelių ir raudonėlio.

Rupios juodos duonos, jei aktualu.

 Žirmūnų Hyper-Rimi mėsos skyriuje  jau kuris laikas siūlo plonų šviežių avienos dešrelių, tuo mane nuoširdžiai džiugindami.

Perlaužiam cinamono lazdelę, truputį patrinam ir užpilam ją stiklinėje verdančiu vandeniu.

Nulupam ir supjaustom obuolius.

Įkaitinę keptuvę, ant spartesnės ugnies apkepinam juos pusėje išlydyto sviesto dvi-tris minutes.

Su vandeniu supilam cinamono lazdeles, dedam slyvas ir razinas, du žiupsnius kumino, po žiupsnį cukraus,  kmynų, čili pipirų, kadagio uogų, garstyčių miltelių (ar šaukštelį Dižono), patrynę tarp pirštų įmetam kalendros šakelę, pilam pusę taurės vyno, išmaišom, užvirus ženkliai sumažinam ugnį ir paliekam uždengę iš lėto troškintis.

Tada kaitinam kitoje keptuvėje likusį sviestą, papildytą šiek tiek aliejumi, sudedam susmulkintą svogūną ir apkepinam ugningame karštyje porą minučių. Sudedam dešreles ir apkepinam dar minutes tris. Įpilam gerą taurę vyno, įdedam juodus pipirus ir ant kiek mažesnės, bet stiprios ugnies pavartydami paverdam kad nugaruotų alkoholis, o dešrelės butų paruoštos, nebe raudonos. Šioms užteko penkių minučių.

Į obuolius metam čiobrelius, išmaišom ir iš antros keptuvės perkeliam čia dešreles. Keptuvėj likusius svogūnus ir skystį paverdam kokią minutę ant stipriausios ugnies, iki masė kiek sutirštės ir pilam ją į patiekalą, sudedam patrintus šviežios kalendros lapus nuo likusios šakelės ir išmaišom.

Troškinimui naudotas Trebbiano vynas ir namų gamybos juoda rupi duona man labai tiko.

Rodyk draugams

Šv. Petro sevičė

Sevičė (ceviche) - klasikinis ispanakalbių tappas.

Tilapija būna dar vadinama Šv. Petro žuvimi, dėl klaidos, įsivėlusios verčiant Bibliją į svahili kalbą, kai Šv. Petro gaudomos žuvys buvo įvardintos tilapijomis.

Taigi, imam geros šviežios žuvies filė. Mano atveju - tilapija, bet realiai gali būti tokia, kokios norit ar kurią turit. Kokie keturi šimtai gramų. Pjaustom kąsnio gabaliukais.

Dedam į induką, ant viršaus spaudžiam trijų laimų sultis, prieš tai juos pamaigę, gal būtų minkštesni ir sultingesni.

Išmaišom, induką uždengiam maistine plėvele ir pašaunam valandai į šaldytuvą, kas penkiolika minučių induką sukratydami, kad marinuojančios rūgšties visiems gabaliukams maždaug vienodai tektų.

Smulkiai supjaustom šešis nedidelius arba keturis didesnius pomidorus. Jei neišpjaustysit kauliukų, galutinis rezultatas bus vandeningesnis - man patinka išvalyti likučius prancūzišku batonu. Taip, žinau, kad negražu.

Smulkiai supjaustom tris gerai prinokusius (minkštus) avokadus.

Sumaišom pomidorus ir avokadus didesniam inde, užpilam pusės laimo sultimis ir extra virgin aliejumi - argano aliejus tinka puikiai, bet ir alyvuoginis reikalo negadins.

Uždedam guacamole prieskonių mišinio pakelį - šiaip prieskonių mišinių nenaudoju, bet guacamole arba šito recepto atveju tai tikrai paprasčiau.

Išmaišom ir dedam į šaldytuvą.

Po valandos žuvį su visom sultimis pilam ant daržovių, papildom dar šiek tiek aliejaus, žiupsniu jūros druskos ir trimis gerais šaukštais čili pastos.

Šiaip jau, ceviche yra žuvis marinuota citrinose ar laime ir čili pipiruose. Visi kiti priedai - jūsų džiazas.

Viską išmaišom, uždengiam ir pašaunam į šaldytuvą.

Po pusvalandžio ištraukiam, dedam ant prancūziško batono ar kokios kito šviežios duonos.

Baltas šaltas doras sausas vynas oi kaip netrukdo.

Pagaminimui reikia:

Žuvies filė, čili pasta, keturi laimai, šeši pomidorai, trys avokadai, guacamole prieskonių mišinys, ekstra virgin aliejus,

Papildomai - balto sauso vyno, batono, dviejų indelių, šaldytuvo, maistinės plėvelės, valgančių burnų.

Rodyk draugams

Nasi goreng su improvizuotu Kecap manis

Gaminant Nasi Goreng buvo sunaudoti: pusė kilo vištos krūtinėlės, 2 pakeliai virtų ryžių, 3 kiaušiniai, svogūnas, paprika, 200 g. luptų krevečių, trys skiltys česnako, aštri pasta, sauja žemės riešutų, sojos padažas, cukrus, baltas vynas).

„Kepti ryžiai“ yra bene populiariausiu pasaulyje Indonezijos virtuvės patiekalu, kurio pavadinimas dažniausiai naudojamas originalo kalba – „Nasi Goreng“. Valgiau juos beveik kasdien pusmetinio vizito Indonezijoje metu, tad grįžęs į Lietuvą buvau padaręs nedidelę pertraukėlę ne tik šiam patiekalui bet ir ryžiams išvis. Be to, vieta, kur gyvenau, negarsėjo savo gurmaniškomis tradicijomis, tad prisiminimai apie patiekalą buvo menkai traukiantys patirti juos dar kartą.

Kitą vertus, mano giliu įsitikinimu, geriausias kinų maistas – Amerikoj, indų – Anglijoj, o indoneziečių – Olandijoj. Gamindamas namie dažniausiai orientuojuos į etninių tradicijų įkvėptas, tačiau vakarų virtuvių krikštą praėjusias receptūras, nei stengiuosi maksimaliai išgauti absoliutų patiekalo autentiškumą.

Dėl šių priežasčių, priešingai nei paplitę originalioje versijoje, žalius kiaušinius įmaišiau į patiekalą, o ne patiekiau jį kartu su omletu; nepateikiau pjaustytų žalių agurkų ir pomidorų, kurie man netinka prie ryžių troškinių; nepateikiau tradiciškai patiekalą lydinčių krevečių čipsų (prawn chips), o Lietuvoje man nematytą indoneziečių Kecap manis („kečap manis“, „saldus padažas“), pakeičiau cukrumi ir sojos padažu. Jūs darykit, kaip tinkami.

Po visų modifikacijų patiekalas gavosi visiškai paprastas, bet skanus. Vienintelis sunkiau gaunamas mano naudotas ingredientas buvo speciali Nasi goreng pasta, kurią kažkada aptikau Thomas Philips maisto skyriuje, bet iš bėdos galite ją drąsiai pakeisti kokia aštresne curry pasta, ar tiesiog čili pasta, randama visose parduotuvėse turinčiose daugiau, nei dvi kasas.

Išverdam du maišelius paprastų baltų ryžių. Gaminant jie gali būti ir šalti – tradiciškai Azijoje nasi goreng valgomas pirmoje dienos pusėje, sunaudojant ryžius, likusius nuo vakarykštės vakarienės.

Atšildom 200 g. luptų krevečių, jei naudojat šaldytas.

Imam keptuvę (naudojau wok, bet kokią turit, tokia ir tiks), kaitinam aliejų ant stiprios ugnies ir supilam vidun smulkintą svogūną. Kol kepa, išdarinėjam ir stambiai susmulkinam papriką (geriausiai saldesnę – geltoną ar oranžinę) ir sumaišydami siunčiam pas svogūną. Kol kepa, nulupam ir susmulkinam tris skilteles česnako, jį į keptuvę ir pakepam porą minučių, o tada viską išimam į lėkštę ant popierinio rankšluosčio.

Pasigaminam improvizuotą kecap manis – nedideliam puodelyje ištirpdom tris kupinus šaukštus cukraus (naudojau rudąjį) ir sumaišom su 50-60 g. sojų padažo. Gamindami nepamirškite, kad vėsdamas padažas tirštės. Galutinė konsistencija turėtų būt sirupo tirštumo. Beje, indoneziečiai mano, kad žodis „ketčupas“ kilo būtent nuo jų „kečap“.

Keptuvėj kaitinam naują aliejų, tuo metu supjaustom pusę kilo vištienos krūtinėlės stambiais gabaliukais. Į įkaitusį aliejų dedam aštrią pastą ir išmaišom. Tradiciškai patiekalas gaminamas labai aštrus, bet aš ruošiau neypatingai burną niokojančią versiją, tai dėjau tik vieną gerą šaukštą su kaupu. Išmaišę su aliejumi susimaišančią pastą, dedame vištą ir apvoliodami padažiuke apkepame iš visų pusių kokias penkias minutes (priklausomai nuo gabaliukų stambumo), maždaug tiek, kad nebesimatytų mėsos rausvumas.

Tada vieną po kito dedam likusius ingredientus, kaskart viską gerai išmaišydami. Visų pirma saują žemės riešutų. Po to virtus ryžius. Tada keptas daržoves iš lėkštės. Tada krevetes. Užpilam pasigaminto kecap manis. Išjungiam ugnį, įmušam tris kiaušinius ir paskutinį kartą viską gerai permaišom. Norint, galima aštrinti, sūrinti ar išspausti laimo sulčių.

Pietryčių Azijos patiekalai dažniausiai man puikiai tinka su atvėsintu sausu baltu vynu – šį kart pasimėgavimui pasirinkau Chablis, bet būtų tikęs ir bet koks kitas geresnis Chardonnay.

Rodyk draugams

Green Curry

Vakar gaminau žaliąjį karį. Užburbuliavau puode litrą vandens. Suminimizavau ugnį ir porą minučių paviriau vieną žalios arbatos maišelį. Vandeniui pažalsvageltus arbatmaišis keliauja lauk, o garbingą vietą puode užima ryžiai. Dedam nelipnius ilgagrūdžius Basmati, priešingai nei mėgsta tokiu būdu virtus ryžius japonai. Pastaro gėrio, kaip ir paukštienos krūtinėlės (arba krevečių), sočiam patiekalui reikia maždaug po šimtą gramų žmogui, tad vakarykštės vakarienės atveju - apie puskilogramį kiekvieno. Aštuoniolika ar dvidešimt minučių ryžius verdam žalioje arbatoje.

Imam wok arba kokią kitą didelę keptuvę, šliūkštelnam kiek alyvų aliejaus ir įkaitinam ant vidutinio stiprumo ugnies. Dedam didelį dosnų šaukštą žaliojo kario pastos. Kol ši mieloji skleidžia aromatus, kimbam vištos (arba kalakuto) krūtinei į atlapus ir pjaustom kąsnio gabaliukais. Ugnį keliam į aukštumas, paukštieną suverčiam ir apkepam iki mėsa nebešvytės raudonumu. Atveriam tradicinio dydžio kokoso pieno skardinę (sakyčiau puslitrio ar kiek mažesnę), papildom keptuvę jos turiniu, mažinam ugnį perpus. Pasičiuptą vidutinio dydžio baklažaną nulupam, nedideliais gabaliukais supjaustom ir sudedam vidun, išspaudžiam poros laimų sultis, drebiam šaukštelį čili pastos, pagal sūrumo poreikį pakrapnojam fish sauce arba žirsterim druskos.

Viską troškinam iki ryžiai išverda iki al diente, per tą laiką užkaičiam virdulį vandens.

Ryžius nukošiam ir dedam į troškinį skoniams įsigerti. Išmaišom, ugnį išjungiam. Stambiai suplėšom pakelį špinatų (porą stambių saujų) ir neskubėdami nuplikom juos verdančiu virdulio vandeniu. Špinatai keliauja į troškinį, kur viskas baigiamai išmaišoma.

Esant papildomam aštrumo, sūrumo ar citriniškumo poreikiui - atitinkamai papildome.

Rodyk draugams

kiaulienos nugarinė ir pomidoriniai ryžiai

Anadien pas Vidmą vakarienėje mano kvietimu dalyvavo citrininiuose rozmarinuose marinuota kiaulienos nugarinė ir kažkokie chaotiško indiško stiliaus pomidoriniai ryžiai su arabišku akcentu.

Kilogramas mėsos, suskaidytas kąsnio gabaliukais, prieš patekdamas kelioms minutėms į wok keptuvę, porą valandų pradrebėjo šaldytuve besivoliodamas marinate iš vienos citrinos sulčių, nuoširdžiai dosnaus kiekio rozmarino, trijų susmulkintų didesnių česnako skiltelių, šliūkšnio sojos padažo ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų.

Kelis kartus praplauti ir dvi dešimtis minučių šaltame vandenyje pamirkyti trys šimtai gramų ryžių savą kelią į galutinį rezultatą pradėjo elementoriškai – verdančiame trijų litrų švelniai sūdytame vandens kiekyje su vienu kubeliu daržovių sultinio.
Tuo pat metu didelėje gilioje įkaitintoje keptuvėje tirpintame svieste ir lašelyje alyvuogių aliejaus atsirado nuo marinavimo iš galvutės likusios česnako skiltelės plonomis riekėmis. Pastarajam apšilus ir kiek aprudus į kompaniją pajudėjo skardinė (200ml) kokoso pieno, nemažas kiekis kalendros ir pora arbatinių šaukštelių cinamono.
Pradėjus virti, keptuvę pasiekė nulupta ir trečdalio piršto dydžio gabaliukais susmulkinta cukinija. Ryžiams pavirus maždaug minučių dešimt, o cukinijai – penkias, ryžiai buvo nusausinti ir perkraustyti į bendrąsias keptuvės patalpas. Kartu visa kompozicija buvo papildyta dviem skardinėm natūralių trintų pomidorų (400 gramų kiekviena) ir dviem dideliais šaukštais aštrios, kaip arabo kardas, tunisietiškos harissos, kurią, žinoma, buvo galima pakeisti bet kokia kita čili pasta.
Viskas patroškinta ant pusės maksimalaus ugnies stiprumo, kartais nuo karto pamaišant, o dar po kokių penkių minučių papildyta bazilikais ir išjungta, bet ten pat palikta šiltam pasibuvimui.
Tada mėsa išlaisvinta iš šaldytuvo, per kelis kartus greitai iškepta ir sudėta ant ryžių – jei būtų valgoma ten, kur gaminama, šią operaciją atlikčiau jau dedant maistą į lėkštes.
Iš viršaus, kad maža nepasirodytų, visas reikalas buvo pagardintas smulkiai pjaustytomis mėtomis.

Rodyk draugams

Lengvai pagaminama paukštiena su Parmigiano plutele


2008 05 19


 


Nieko ypatingo, labai paprasta ir vakar gavosi visai skaniai.


 


Reikia: paukštienos filė, pusės kilogramo ar kiek daugiau, trijų kiaušinių, saują tarkuoto Parmigiano Reggiano sūrio (ar “Džiugo” iš bėdos), Provanso žolelių pakelio, maltų džiūvėsėlių. Padažui majonezo, laimo ir imbiero. Kepimui – alyvų aliejaus ir karštos keptuvės.


 


Paukštieną (vakar tai buvo kalakutas) pjaustom juostelėm kokių 4 cm pločio ir 8 cm ilgio arba dar per pusę – kubais. Kiaušinius į dubenį ir plakam su Provanso žolelėm, pastarųjų negailim – vakar supyliau visą pakelį, bendra masė turėtų gautis žalsva. Na bet čia kas kokius prieskonius turi ir mėgsta, tas tokius ir deda. Įtarkuojam sūrį, įdedam supjaustytą mėsą, viską išmaišom, paliekam šaltai kelioms minutėms.


 


Meantime pagaminam padažą. Vakar tai buvo majonezas, laimo sultys ir indiška aštri imbiero pasta – viskas suplakta ir truputį atvėsinta. Bet čia vėlgi kas kaip mėgsta – galima majonezą maišyti su grietine arba jogurtu (arba tradiciškai būriškai-kaimietiškai su pomidorų padažu), vietoj pastos dėti tarkuotą ar granuliuotą imbierą ir juodus arba čili pipirus, vietoj laimo spausti paprastą citrina ar išvis sugalvoti ką skirtingo, subalansuoto būtent tamstos liežuviui, gomuriui ir skrandžiui.


 


Dosniai šliūkštelnam ir gerai įkaitinam aliejų. Kol kaista, į plokščią lėkštę priberiam džiūvėsėlius. Iš akies pamatuojam kiek mėsos gabaliukų komfortiškai tilps į keptuvę (man gavosi trečdalis) ir apvoliojam tą jos kiekį džiūvėsėliuose. Kepdami mėsos gabaliukai neturėtų liestis vieni su kitais, nes norim, kad jie keptų, o ne troškintųs. Nedelsdami kepam po minutę–pusantros ant kiekvienos pusės. Minutei paliekam ant popieriniu rankšluosčiu apklotos lėkštės, kad susigertų perteklinis aliejus. Tuo metu džiūvėsėliuose voliojam kitą mėsą ir tt.


 


Jeigu su gausia šviežių daržovių palyda, tai kiekio galėtų pakakti keturiems valgytojams.


 


Mano galva puikiai tiktų su pinot gris (grigio) arba sodriu tamsiu alumi.


Rodyk draugams

Vakarienė per penkias minutes

                                                                                                                                 2008-02-27


 


 


 


Na gerai, per penkias minutes gal ir sunkiai gautųs, bet per kokias aštuonias, tai tikrai. Atmetus ėjimą į parduotuvę, rankų, gamybos priemonių, indų ir įrankių plovimą, produktų parengimą, vyno šaldymą, žvakių degimą, stalo dekoravimą ir kitus tiesiogiai su gamyba nesusijusius dalykus.


 


Mums reikės – šviežių kalmaro žiedų, česnako, čili pipiro ir šoninės. Dar – norimų prieskonių, kuriuos galite pasirinkti pagal pomėgius. Nerekomenduočiau tik dažnai su kalmarais suporuojamos citrinos, nes ji atskiestų sodrų šoninės skonį. Aš naudojau kažkokių kvapniųjų pipirų, rozmarino, dašių ir kumino, kurį paskutiniu metu dedu veik visur. Šiuo atveju jis man pasirodė tinkamas suteikti patiekalui reikiamą aromato akcentą, primenantį apsilankymus nedideliuose Viduržemio jūros pakrančių miestelių restoranuose. Nepersistenkite su druska – geriau palikite ją kiekvieno valgančio diskrecijai, nes šoninė dažnai būna gan sūri.


 


Dėl proporcijų. Naudojau vieną didelį žalią čili pipirą, pakuotę plonai pjaustytos lietuviškos šoninės ir tris skilteles česnako. Kiek mažiau nei pusę kilo kalmarų pirkau jau supjaustytų žiedais, didesnėse parduotuvėse jų būna prie šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Jei nerasite – aštriu peiliu patys paverskite šviežią kalmarą žiedais.


 


Visų pirma ant vidutinio stiprumo pastatom kaitintis keptuvę ir greitai pjaustome šoninę maždaug dviejų pirštų storumo gabaliukais. Baigus smulkinti, sudedame ją į įkaitusią keptuvę po gabaliuką, kad nesuliptų vienas su kitu, ir paliekame kelioms minutėms čirškintis iki šoninė išleis riebalus, susigarbanos ir truputį apskrus. Aromatui įmetame šakelę rozmarino.


 


Kol virtuvė iš lėto kvimpa, supjaustome pipirą. Tiesiog plonom riekelėm, jei mėgstate aštriau, arba prieš tai išpjaudami sėklas, norint švelnesnio skonio. Taip pat susmulkiname česnaką ir paruošiame lėkštę su popieriniu rankšluosčiu – į ją iš keptuvės nudžiovinimui keliauja iškepusi šoninė. Kaitrą po keptuvę didiname iki maksimumo ir į likusius riebalus sumetam pipirą bei česnakus.


 


Po minutės ten pat suverčiam kalmarų žiedus. Kaip ir krevetes, kalmarus svarbu neperkept, kad netaptų „guminiais“. Priklausomai nuo kaitlentės, keptuvės ir kalmarų kiekio, turėtų pakakti dviejų-keturių minučių. Šiuo atveju labai praverčia pomėgis ragauti gaminamą maistą. Gamindami viską gardiname norimais prieskoniais – pas mane vidun keliavo dašiai, kuminas ir kvapnūs pipirai.


 


Iškeptus kalmarus maišome su šonine ir patiekiame į stalą su kokiu žalumynu papuošimui, šviežia itališka duona ir įdomesniu šaltu jaunu baltu vynu. Aš pasirinkau Pernod Ricard koncernui priklausančioje Argentinos gamykloje gaminamą Graffigna Chardonnay Cabernet Saugvinon 2008.


 


Prieš valgymą nusiplaunam rankas su muilu – jei čili pipiras pateks netyčia į akį, ši vakarienė dar ilgai jums kels ašaringus prisiminimus.


 


Po valgymo einame prie keptuvės ir įsitikiname ar tikrai-tikrai ten neliko nė trupučio dar.

Rodyk draugams

sacivi

va.




Ar yra kada tekę alkanam lankytis didelėje maisto prekių parduotuvėje?

Man tai  -  viena pavojingiausių psichologinių situacijų, moterims mažu palyginama su visuotinu išpardavimu batų salone. Staiga prekių vežimėlyje atsiranda tokių dalykų, kuriuos „neabejotinai gaminsiu artimiausiu metu“, nors šiaip jie neturėtų nė gramo galimybės patekti į mano namus, jei motorinėmis kūno funkcijomis „imk – dėk į krepšį“ vadovautų smegenys.

Alkis veikia lyg proto trumpas sujungimas, lyg juodojo pulkininko Skrandžio slaptas perversmas, laikinas vidaus organų chuntos pučas. Išoriškai atrodysiu nepakitęs, kasininkė parašu neturėtų suabejoti. Tikėtina, čiurlenantį seilių upelį pavyks suturėti burnoje. Pulsuojanti jautra kvapams išliks žinoma man vienam. Medžiotojo instinktu žvilgančios akys, lengvai galinčios išduoti laikiną beprotystę, liks nepastebėtos. Pastarosios, mat, Dievo surėdytos tokiu būdu, kad tuo pačiu lengvai išduoda melą – apie tai rašo kiekvienas „psichologija žaliems“ vadovėlis. Tad šiais visuotinio politinio korektiškumo, demonstratyvaus tyrumo ir padorumo laikais, kai visi meluojame visiems (mendacium omnium contra omnes), žiūrėti vienas kitam į akis yra jeigu ne įžūlumas, tai bent ypatingai blogas tonas. Tad ne. Žvilgsnis neišduos, nes niekas jo gaudyt nedrįs.

Laikiną proto užtemimą galėtų išduoti prekių asortimentas ir kiekis, jei žmonės žinotų, kad neturiu penkių vaikų, nerengiu gedulingų pietų išbadėjusiems giminaičiams, neperku produktų labdarai, o visko, ką turiu krepšyje, iš esmės, noriu čia pat ir dabar. Bet atsitiktiniam pažįstamam visad galiu atsijuokauti kuo nors apie klasės susitikimą gūdžioje sodyboje, tad galų gale parduotuvėje aplinkinių liksiu neįtartas.
Automobilyje, pakeliui į parduotuvę, mąstau apie naująją darbinę strategiją, kurią noriu pristatyti vadovybei, apie ryte matytą dailų stangrų užpakaliuką, apie sugedusį automobilio pažibintį, apie sniegą, puošiantį ir paralyžiuojantį miestą, t.y. apie visus svarbius dalykus, išskyrus tai, ką reikėtų įsigyti parduotuvėje. Bet ir kam? Juk atvažiuosiu, nužvelgsiu ko yra, sumesiu ką skanučio galima iš to pagaminti ir nusipirksiu. Kam garintis?  

Logiška. Tačiau produktus į krepšį dedančią ranką veda alkis. Tokiu metu bevaikštant paaiškėja, kad tų „skanumynų“, kuriuos jau „tuoj gaminsiu“, sąrašas turi tendenciją ilgėti su kiekviena aplankoma parduotuvės lentyna. Mano galvoje minčių telegrafas siaučia maždaug taip:
Gal pasigaminti šią dieną graižtuotų „fusilli“makaronų su kepinta šonine (pančeta) ir grietinėlės padažu su tryniais bei parmezanu? Reikės dar buteliuko raudono… O gal tiesiog grikių košės su pienu ir paskrudintu skilandžiu? Oi kaip bus skanu, nainanai… Tik sviesto reikia normalaus paimt… Lašišos išpardavimas? Pamenu Oliverio knygoje buvo kažkokia receptiena, kur man patiko – paimsiu, paskui pavartysiu. Hmm, kokie dailūs šonkauliukai, gaila, žiema, užmesčiau ant griliaus medaus padaže… Bet galima keptuvėje apkept ir išburti puikią raugintų kopūstų sriubą… kopūstai… žinau, šiandien gaminsiu baltas dešreles, virtas tamsiame aluje, su raugintais kopūstais, troškintais vyno acte ir cukruje. Bus labai biurgeriška. Kartu apvirsiu bulves ir paskrudinsiu orkaitėje pusvalandį, kad pasidengtų skania plutele. Reikia nepamiršti rozmarinų. Vyno acto litras tik trim litais brangesnis, nei puslitris? Puiku! Makaronų padažui reikia paimti kiaušinių… Kaip skanu būtų kelis virtus sutrinti su šprotais - kur konservai? Taip, daržovės… Reikia agurkų. Gal pomidorų dar? Ai, bet kiek galima pinigų leisti – agurkai ir sveiki, ir skanūs, ir tinka veik universaliai… Bet kokie šiaip sau tie agurkai čia… gal geriau marinuotų paimsiu. O ,  va ,  avokadai kokie mieli – kodėl amžinai nėra normalių, kai nori pasigaminti guacamole? Įsimesiu pora – namie dar yra prieskonių mišinio, tik reikia pričiupti laimo. Mhmm, dešrelės – visad gerai, kai ko užkrimst užsinori. Taaaip, marinuoti agurkai… Aną kartą kažkokie bais actuoti buvo tie vokiški, gal reikia kokį tautinį indelį įvaldyti… Kaži kodėl visi tokie dideli… O šitie nieko… bet Uspaskicho – nenoriu… imsiu vokiškus. A, Uspaskicho, pamenu, marinuoti grybukai buvo super, reikia paimt, velniop tą politiką… ooo, marinuoti artišokai… wtf, kartą gyvenu, pasimaloninsiu…
Bet bliamba, aš toks alkanas, reikia nusipirkti ką greitukui. Gal kokią kulšį ar dvi… Hmm… Kaip stiliovai šiais laikais vištą parduoda – keptą hermetiškam maiše, su sultimis, karštą dar… Imsiu visą – visgi reikia dar kelių pomidorų. Ir duonos. Ir tų bandelių su dešrelėm - į mašiną, kol namo pargrįšiu… Taip, dar baltoms dešroms virti reikia tamsaus alaus. Amžinai namie nėra –nusipirksiu pakuotę. Ir prie makaronų dar buteliuko raudono būtina. O, Rioja Reserva nukainuotas dvigubai… Bet vis tiek, žiū, kiek dar brangiau, nei čilietiškas… Bet Rioja… ir reserva… paimsiu du – bus lyg vieną būčiau gavęs nemokamai.

Nenuostabu, kad kirminą užkimšus bendruomeninėmis bandelėmis ir visuotiniame grilyje keptos vištos dalimi, noras valgyti pradingsta kartu su polėkiu ką nors gaminti. Vartydamas naujai pirktą Miesto IQ, Playboy, Verslo klasės, Gero skonio ar Istorijų numerį rangausi ant sofkutės su taure raudono, pėdas pridengiu pledu ir jaučiuosi būdamas tarp tų, kur „sotūs laimingi gražiai aprengti“.

Kitą dieną pilkosios visgi sukruta. Daug maisto, kurio dalis greit genda, menkas alkio jausmas, racionaliai nepateisinamas n šimtų litų trūkumas sąskaitoje ir visiškas nenoras gaminti ką nors iš to, apie ką svarstyta vakar parduotuvėje.

Valgyti reikia, tad nužvelkime, ką turime. Štai kad ir pusė vakarykščios keptos vištos. Maiše su sultimis ji atrodė tokia sexy, o šiandien vien tik pavytimas į akis krenta, lyg skaityčiau seną skandalų dienraštį. Žinoma, galima ją išmesti – ponia varna apsidžiaugs. Galime pašildyti mikrobanginėje ir lavinti žandikaulį antrą dieną iš eilės bandant sausumą praskaidrinti keturiais buteliais alaus. Įmanoma pasigaminti „sprangiausių pasaulyje blynelių“. Arba naudojantis vienos iš tų „supermamų“ žudikių receptų, pagaminti salotas, kuriose neva dera agurkai, ananasai ir majonezas.

Alternatyviai, jei turite truputuką laiko, noro nudžiuginti save kvapu, kelis papildomus produktus ir norą neprisigrūsti mėšlo antrą dieną iš eilės, siūlau pasigaminti sacivi.

Čia turiu pastebėti, kad „tikras gruzinas“ gali turėti gan skirtingą įsivaizdavimą apie „tikrą sacivi“, kurį aš į savo pasaulį atbildenau iš vaikystėje gaminamų patiekalų. Mano supratime, sacivi – tai virta ar kepta vištiena, plėšyta smulkiais gabaliukais ir užmaišyta su kiek rūgštelnai aštriu riešutų-česnakų padažu, pagamintu miltų ir buljono pagrindu. Priedai patiekalą skanina, bet galima išgyventi ir be jų.

Pusę vištos suplėšiau gabaliukais. Ant sviesto pakepinau vieną susmulkintą raudoną svogūną ir pusę galvos traiškyto česnako. Aprudinau porą šaukštų miltų ir pilsnis po pilsnio lėtai viską padengiau puslitriu vištienos buljono. Mano galva, geriau šį reikalą padaryti kiek skysčiau, nei viską sutirštinti iki tiek, kad pradėtų degti apačia, tad verta šiek tiek buljono pasilikti just in case. Nepraplėšęs maišelio, sugrūdau šimtą gramų graikinių riešutų pirmu pasitaikiusiu buku daiktu ir tada suverčiau juos į keptuvę. Įmaišiau gerą šliūkšnį vyno acto, porą  kiaušinių trinių, pusės citrinos sultis, žiupsnį džiovintų granatų, po šakelę čiobrelių ir rozmarinų, čili pipirų, truputuką trinto šafrano, išspaudžiau kitą pusę česnako ir sukroviau plėšytą vištą. Petražolės būtų tikusios. Viską patroškinau ant nelabai didelės ugnies keletą minučių. Gavosi To-Bu-La-La-La.

Galima valgyti karštą su šviežia ciabatta, kaip aš ir padariau, galima šaltą, kaip gruzinai, galima dėti į makaronus, galima vynioti į tortilla, jeigu viskas gan skysta – maišyti su ryžiais, galų gale galima tepti sienas ir uostyti – iš pradžių bus nuostabu bet kuriuo atveju. Pusmetį ąžuole patūnojęs raudonas bus puikiu palydovu. Pasinaudojau vieno iš sparčiai pagerėjusių Chianti provincijos ūkių pasiūlymu, kuris Lietuvon pristatė partiją savo Sangiovese. Tebūnie pagarbintas.

 


 




Rodyk draugams

Girtuoklio mezė

Kiaulienos kumpis, pora-trys saldūs žali pipirai (tautoje vadinami „paprika“), keli svogūnai ir švieži čili pipirai, porą šaukštų alyvų aliejus, raudonas sausas vynas, balzaminis vyno actas, vanduo, prieskoniai – druska, kuminas, malta raudona paprika, kokie nelabai aštrūs kvapnūs pipirai, dašiai arba bazilikas.


 


Smulkinam tris nedidelius svogūnus ir metam juos į įkaitintą aliejų gilioje keptuvėje, pastatytoje ant vidutinės ugnies (pas mane – šešta elektrinės viryklės padala iš devynių). Kol jie penkias minutes čirškinasi, pjaustom kilą mėsos 4-5 cm ar kiek mažesniais kubikais. Svogūniukus pamaišom, kai pagelto, suverčiam mėsą ir paliekam dvidešimčiai minučių, pavartant du-tris kartus. Po to supilam stiklinę vyno ir vėl paliekam dvidešimčiai minučių vartydami tokiu pat dažnumu. Per tą laiką nedideliais gabaliukais supjaustom saldžius pipirus ir čili, kuriuos sumetam prabėgus antram troškinimo laikotarpiui. Jei vynas visas išgaravo – įpilam šiek tiek vandens, ugnį galima padala sumažinti, šliūkštelnam truputį balsamico. Troškinam dar minučių penkiolika, iki iš mėsos skysčio, riebalų, vyno ir vandens gausis tiršta tamsi masė.


Pagal skonį sūdom, dedam prieskonius, jei reikia – dar kiek įpilam vandens, troškinam dar 3-5 minutes ir galima valgyt.


 


Jei tikrai tai patiekti, kaip mezė (graikišką užkandį), valgomą kartu su kitais kelių kąsnių pakramtais, tai kiekio pakaks ir tuzinui žmonių. Valgant kaip pagrindinį patiekalą, turėtų pasotinti keturis-šešis pacientus.


 


Vartojam su šviežia ciabatta, pita ar kita minkšta šviežia šviesia duona, mirkydami ją į nerealiai skanų padažą. Užsigeriam sausu raudonu, ne per sunkiu, ne per gaiviu . Vakar buvo išparduodamas Doña Paula Cabernet Sauvignon. Tiko.

Rodyk draugams